Žmogiškojo faktoriaus vaidmuo pirmajame dirbtinio intelekto kare: strateginė imperatyva globaliam saugumui

Šiuolaikiniai kariniai konfliktai Ukrainoje ir Artimuosiuose Rytuose žymi naują epochą, kurioje algoritmai tiesiogiai lemia operatyvinius sprendimus. Kaip savo analizėje pabrėžia Carnegie Endowment for International Peace, vadinamasis „pirmasis dirbtinio intelekto karas“ išryškina fundamentalią problemą – mašininis tikslumas dažnai pakeičia žmogiškąją strateginę įžvalgą, sukuriant iliuzinį saugumo jausmą. Nors autonominės sistemos apdoroja milžiniškus duomenų srautus, galutinė atsakomybė už eskalaciją ir etines pasekmes vis tiek tenka žmogui.

Strateginiai pokyčiai rinkoje rodo, kad dirbtinis intelektas gynyboje nebėra eksperimentinė technologija, o tapo kritine operacine būtinybe. Remiantis naujausiais Research and Markets duomenimis, pasaulinė DI taikymo moderniame kariavime rinka pasiekė 11,94 mlrd. JAV dolerių vertę ir, prognozuojama, iki 2030 metų augs iki 42,26 mlrd. JAV dolerių, demonstruodama net 37,2% metinį augimo tempą (CAGR). Šį šuolį skatina masinis autonominių dronų spiečių, išmaniųjų taikinių identifikavimo sistemų ir mašininiu mokymusi grįstos logistikos diegimas fronto linijose.

Algoritminis greitis prieš žmogiškąją kontrolę

Didžiausias iššūkis moderniose karinėse operacijose yra sprendimų priėmimo laiko suspaudimas. Kaip pažymima Atlantic Council ekspertų apžvalgoje, dabartiniai konfliktai virto skaičiavimo galios ir algoritmų efektyvumo lenktynėmis, kur elektroninės kovos sistemos reikalauja visiškos dronų autonomijos borto kompiuteriuose. Kai sprendimas identifikuoti ir sunaikinti taikinį priimamas per kelias sekundes, žmogaus vaidmuo valdymo grandinėje tampa labiau simbolinis nei funkcinis. Tai sukuria teisinį bei etinį vakuumą, nes dabartinė tarptautinė humanitarinė teisė nenumato aiškių atsakomybės gairių už autonominių algoritmų klaidas.

Strateginė autonominių sistemų integracija gynyboje

Didžiosios pasaulio valstybės skubiai adaptuoja savo doktrinas prie šios realybės. Pavyzdžiui, JAV gynybos departamentas aktyviai siekia integruoti vadinamąjį agentinį dirbtinį intelektą (angl. Agentic AI) į visus operacinius lygmenis. Leidinio Defense News gauti duomenys rodo, kad tokios šalys kaip Ukraina jau dalijasi milijonais valandų kovinių dronų vaizdo įrašų su sąjungininkais, kad paspartintų naujos kartos sistemų mokymą. Rinkos analitikai pabrėžia, kad valstybės, kurios sugebės suderinti greitą technologijų diegimą su patikima žmogiškąja priežiūra, įgys lemiamą pranašumą būsimuose geopolitiniuose konfliktuose.

Technologinė asimetrija ir algoritmų akloji zona

Giliau pažvelgus į situaciją tampa aišku: dabartinė karinių technologijų integracija sukuria pavojingą disonansą tarp taktinio efektyvumo ir strateginio aklumo. Nors dirbtinio intelekto valdomos sistemos demonstruoja neįtikėtiną greitį identifikuojant taikinius mūšio lauke, jos visiškai nesuvokia politinio ar psichologinio konflikto konteksto. Istorinė patirtis rodo, kad karai retai laimimi vien tik mechaniniu priešo išteklių naikinimu, o pernelyg didelis pasitikėjimas automatizuotomis sistemomis gali deeskalacijos procesus paversti neįmanomais. Kai algoritmas dominuoja sprendimų priėmime, politiniai lyderiai praranda galimybę siųsti subtilius signalus oponentui per operacines pauzes.

Gynybos rangovų ir programinės įrangos kūrėjų perspektyva šiuo klausimu išlieka griežtai pragmatiška, tačiau pilna vidinių prieštaravimų. Silicio slėnio ir Europos gynybos technologijų startuoliai aktyviai konkuruoja dėl milijardinių sutarčių, deklaruodami visišką žmogaus kontrolę prieš priimant mirtinus sprendimus. Vis dėlto, realioje elektroninės kovos aplinkoje, kur ryšys su operatoriumi yra nuolat slopinamas, programuotojai yra priversti suteikti dronams vis didesnę autonomiją. Tai sukelia situaciją, kai galutinis programinio kodo autorius, sėdintis tūkstančius kilometrų nuo fronto linijos, tampa netiesioginiu taktinio lygmens sprendimų priėmėju.

Ši tendencija verčia iš esmės peržiūrėti ir karinės vadovybės rengimo principus visame NATO aljanse. Jaunesnieji karininkai šiandien privalo ne tik suprasti tradicinę taktiką, bet ir gebėti kritiškai vertinti algoritmų pateikiamas rekomendacijas, kurios dažnai būna paveiktos vadinamųjų dirbtinio intelekto haliucinacijų arba sisteminio šališkumo. Rizika slypi tame, kad jauna vadų karta, užaugusi skaitmeniniame amžiuje, gali pradėti aklai pasitikėti kompiuterio ekrane matomais duomenimis, ignoruodama realius žvalgybos pranešimus iš vietos. Todėl žmogiškojo faktoriaus išlaikymas gynyboje tampa ne tik etiniu pasirinkimu, bet ir esminiu elementu siekiant išvengti katastrofiškų strateginių klaidų.

Technologinio determinizmo kaina ir geopolitinis pragmatizmas

Žvelgiant giliau į retorikos užkulisius: dabartinis didžiųjų valstybių susižavėjimas dirbtinio intelekto galimybėmis slepia sisteminį prieštaravimą – kuo labiau automatizuojame sprendimų priėmimą, tuo labiau tampame priklausomi nuo pačių sistemų trapumo. Karinių technologijų evangeliškai nusiteikę entuziastai dažnai teigia, kad mašininis mokymasis pašalina žmogiškąsias klaidas, tokias kaip nuovargis, baimė ar panika. Vis dėlto jie ignoruoja faktą, kad algoritmai patys savaime yra pažeidžiami manipuliacijoms, kibernetinėms sabotažo formoms ir vadinamiesiems „nuodijimo duomenimis“ (angl. data poisoning) išpuoliams, kurie gali akimirksniu destabilizuoti visą gynybos infrastruktūrą.

Šiandien matome paradoksalią situaciją, kai siekis įgyti absoliutų pranašumą sukelia atvirkštinį efektą. Valstybės investuoja šimtus milijardų į autonomines ekosistemas, tikėdamosi sutrumpinti sprendimų priėmimo grandinę, tačiau galiausiai susiduria su padidėjusia neprognozuojamos eskalacijos rizika. Kai abi konflikto pusės naudoja viena prieš kitą veikiančius algoritmus, mūšio laukas virsta milžiniška, uždara grįžtamojo ryšio sistema. Tokioje aplinkoje nedidelis sistemos trikdis ar neteisingai interpretuotas signalas gali sukelti grandininę reakciją, kurios sustabdyti žmogus tiesiog fiziškai nespės, nes procesai vyksta milisekundžių greičiu.

Ilgalaikėje perspektyvoje šis technologinis determinizmas gali lemti visišką strateginio stabilumo eroziją globaliu mastu. Šalys, neturinčios prieigos prie pažangiausių puslaidininkių ir superkompiuterių infrastruktūros, bus priverstos kliautis asimetriniais metodais, įskaitant masinį dezinformacijos naudojimą ir decentralizuotas atakas, kad sukompromituotų varžovų DI modelius. Užuot sukūręs labiau nuspėjamą ir kontroliuojamą saugumo aplinką, dirbtinio intelekto amžius gali mus sugrąžinti į chaotiškiausią geopolitinės fragmentacijos etapą, kur sprendimus priima ne racionalūs lyderiai, o nepermatomos matematinių svorių matricos.

„Ateities karus neabejotinai valdys algoritmai, tačiau guodžia bent tai, kad net pati pažangiausia autonominė sistema galiausiai suges dėl tos pačios priežasties, kaip ir senasis tankas – prastai parašyto programinio kodo arba paprasčiausio elektros trūkumo lauko sąlygomis.“

Vyr. redaktorius Artūras Malašauskas, DI sistemų integratorius, sukaupęs daugiau nei 20 metų patirties kuriant gamybinio lygio žiniatinklio inžinerijos sprendimus. Jis projektavo, diegė ir plėtė verslo klasės „Python“/„PHP“ sistemas logistikos, SaaS bei viešojo sektoriaus klientams. Pastaruosius metus jis specializuojasi išskirtinai DI integracijų srityje: diegia atvirojo kodo didžiuosius kalbos modelius (LLM), kuria generatyvinių medijų (vaizdo, garso, video) srautus bei projektuoja daugiagentines darbo eigas realioms gamybinėms aplinkoms. Jo standartas: atkuriamumas, saugumas ir ekonomiškai efektyvi išvestis – jokio „vaporware“. Artūras dokumentuoja bei vertina naujus DI įrankius, atskirdamas patvirtintas galimybes nuo rinkodarinio triukšmo. Techninis redaktorius svetainėse: ai-naujienos.lt, ai-verslas.lt, muza-ai.eu. Susisiekite per „LinkedIn“.